„Žvelk į viską paprasčiau“ – sako draugai. „Atsisakyk mėsos, televizoriaus ir feisbuko“ – pamokslauja kokie nors pamokslautojai. „Mažiau reiškia daugiau!“ – filosofuoja filosofai.

„Gyvenk paprasčiau ir turėsi daugiau pinigų, laiko, laimės ir viso kito“ – yra dažnas patarimas, kurį galime išgirsti. Bet, kaip dažnai būdinga dažniems patarimams, dažnai iki galo neaišku ką jis reiškia. Tai kaip reikia gyventi, kad būtų paprasčiau? Ką reikia daryti? Ko nedaryti?

„Atsisakyk daiktų!“ – tai pirmas ir dažniausias atsakymas. O tai kiek tų daiktų reikia atsisakyt? Kiek galima pasilikt? O jeigu esame didelė šeima ir turime mažų vaikų, tai kaip tų daiktų atsisakyt? Lyg ir išmeti vieną kitą niekniekį, lyg ir atsisakai, bet vis tiek visi kampai apkrauti. Kartais gal išmėži kelis maišus, bet vis tiek yra toks kambariukas kuriame prikrauta daug daug visokio šlamšto kurį gaila išmesti, ir tas kambariukas uždarytas, kad nekristų į akis.

Šiandien mano misija bus parodyti du kelius paprastesnio gyvenimo link, paaiškinti kas tas paprastesnis gyvenimas ir kaip jis padės sutaupyti pinigų ir laiko.

Gimsta naujas judėjimas, kuris vadinasi Paprastumas arba Minimalizmas. Nors Lietuvoje yra dar tik daigeliai, pasaulyje jis jau įsibėgėja. Tiesiog turtingų vakarų šalių gyventojai jau persisotino materialių turtų ir nebenori jų krautis,  žmonės ima suvokti, kad tas apsikrovimas visiškai neveda laimės link.

Taigi, pradėkim kelionę paprastumo link.

Tai kas tas paprastumas?

Pradedu nuo plataus apibrėžimo:

Paprastumas yra turėti, daryti, galvoti ir kalbėti tik tai kas svarbu Tau ar aplinkiniams, be ko negalima apsieiti.

Sunku tokį ilgą apibrėžimą suvirškinti iš karto, todėl imkim po gabaliuką. Apžiūrėkim iš visų pusių ir sukramtykim, kad būtų aišku.

Paprastas gyvenimas neprasideda tada, kada atsisakai visko visko ir gyveni kaip koks vienuolis turintis tik vieną rūbą ir prašantis išmaldos su bliūdeliu. Paprastas gyvenimas prasideda kai atsisakai to, kas nesvarbu. Kai atsisakai to, ko atsisakius gyvenimas nepablogėja, nepasunkėja. Nėra jokio reikalo kankintis ir sprausti save į rėmą.

Tarsi išmeti balastą iš oro baliono, kad galėtum kilti aukščiau. Tarsi išmesti akmenis iš kišenių, kad eiti būtų lengviau. „Ir kas galėtų sugalvoti neštis akmenis kišenėse?“ – gali paklausti skaitytojas.

Apsidairyk.

Ar tikrai nematai jokių daiktų esančių aplinkoje, kuriuos išmetus gyvenimas nepablogėtų? Įsivaizduok, kad kilo gaisras ir reikia skubiai nešti lauk tik tai kas svarbiausia. Ar tikrai visi visi daiktai būtų verti to pavojaus? Juk tai ir yra akmenys, kuriuos tampaisi su savimi.

Kelionės labai gerai padeda suvokti ko iš tiesų nereikia. Pusę metų gyvenau tik su 50 litrų talpos kuprine, kuri be maisto svėrė apie 12 kilogramų. Viskas ko žmogui reikia – tai šiek tiek maisto, vandens, apsirengti, pastogė, kas nors į kompaniją ir, žinoma, internetas.

Grįžus namo mane pribloškė pilnos lentynos ir spintos daiktų. Kaip galima su tiek gyventi? Kam tiek reikia?

BET! Gyvendamas tik su 12 kilogramų daiktų aš labai daug ko negalėjau daryti. Neturėjau nei kompiuterio, nei skanerio, todėl negalėjau nei piešti, nei rašyti straipsnių tinklaraščiui!

Vadinasi nereikia atsisakyti visko ir paskui kankintis. Reikia atisakyti tik to, ko nereikia!

Paprastumas tai nėra tik daiktų atsisakymas. Norint iš tiesų gauti daug naudos iš paprastesnio gyvenimo reikia atsisakyti ir nereikalingų veiksmų.

Dabar tas paprastumas suprantamas tarsi „išmesk kuo daugiau daiktų“ filosofija. Aš išmečiau 10 kilogramų daiktų! O aš – 150 vienetų! Oho!

O kaip su įsipareigojimais? O kaip su darbais? Gal jų irgi per daug, gal dalies jų taip pat galima nedaryti? Įsivaizduok, kad šiandien staiga užkilo temperatūra iki 39 laipsnių. Ar tikrai visi tie darbai raudonomis raidėmis įrašyti kalendoriuje negali palaukti? Ką eitum daryti nepaisant ligos?

Žmonės dažnai turi daug veiklų, prisigalvoja visokių hobių, prisijungia prie visokių bendruomenių, savanorysčių, paskui vargsta, nes nebesugeba visko aprėpti, gi dar reikia ir darbą dirbti bei šeima rūpintis.

Jei daiktų atsisakymas padeda atlaisvinti vietos ir pinigų, tai veiklų atsisakymas padeda atlaisvinti laiko. Juk laiko irgi trūksta?

Paprastumas nėra mėginimas išgyventi kuo pigiau. Tai yra nepirkimas to, ko nereikia. Tai aišku, kad paprastai gyvenantis žmogus sutaupys daugiau, bet sutaupymas yra šalutinis efektas, ne tikslas.

Pavyzdžiui, jei nori papietauti restorane, kam eiti į prabangų restoraną, jeigu galima pavalgyti valgykloje. Bet vėl, nereikia šauti į pačią pigiausią, kurioje vien maisto vaizdas numuša apetitą.

Bet jei nori pasidaryti sau ir artimiesiems šventę, tai kodėl gi nepasimėgauti malonia aplinka, bei išskirtiniu maistu ir nesumokėti už tai daugiau?

Kartais brangesnis daiktas yra geriau – nes jis rečiau genda, geriau veikia, rečiau dėl jo reikia sukti galvą.

Tiesiog nepirk to, ko nesiruoši naudoti. Nemokėk už tas papildomas funkcijas, kurių niekada neįjungsi.

Iš vis, paprastumas nėra stengimasis išgyventi su kuo mažiau. Paprastumas yra tiesiog atsisakymas to ko nereikia. Ir ne daugiau.

Netgi Buda, ir tas – gyveno itin asketiškai visko atsisakęs, kol vieną dieną susivokė – yra vidurinis kelias tarp pertekliaus ir asketizmo ir tas kelias yra geriausias kelias.

Galima susidurti su tokiais pasigyrimais – o aš turiu tik 150 daiktų. O aš turiu tik 33 rūbus. Ir panašiai. Bet reikia turėti tiek, kiek reikia, o ne kuo mažiau.

Dar blogiau būna, kai kas nors pažiūri ir įvertina: O, aš matau tu turi labai daug daiktų, betgi sakaisi esąs minimalistas! O, tu viską darai labai sudėtingai, kodėl nedarai paprasčiau? Bet reikia naudoti tai, kas naudingiausia, o ne paprasčiausia.

Pavyzdžiui, mano laiko planavimo sistema labai sudėtinga.(Getting Things Done – turbūt pati sudėtingiausia) Ši sistema, pati būdama sudėtinga labai supaprastina gyvenimą, o toks mano tikslas ir buvo.

Paprastumas yra ne tik savo aplinkos išvalymas, tai yra ir savo minčių išvalymas. Kas iš to jei išmetei krūvą daiktų, gyveni kambaryje be spintų (kad nebūtų kur šlamšto krauti), bet mintys vis vien sukasi apie daiktus? Kas iš to jei vis skaičiuoji kiekvieną daiktelį kurio pavyko atsikratyti?

Aš kur kas labiau gerbsiu žmogų, kurio sienos nukabinėtos paveikslais, kurio lentynos prikrautos dulkančių knygų senais, apiplyšusiais viršeliais, kokių nors kolekcijų, gėlių, atviručių, nuotraukų, kurio aplinka tarsi gyva, pulsuojanti, tačiau mintyse tų daiktų nė kvapo.

Kūrybai, įkvėpimui reikalinga aplinka. Pažiūrėk į gamtą, mišką. Bet turiu omenyje tikrą mišką, o ne iščiustytą parkelį. Ten toks bardakas, tiek visko daug! Medžiai, krūmai, grybai, akmenys, duobės, balos, visokios nulūžusios šakos, užtveriančios kelius! Visai nekvepia minimalizmu, ar ne? Priešingai – gamta yra puikus minimalizmo pavyzdys. Kiekvienas daiktas atlieka savo funkciją, bet neapkrauna minčių, nelenda į smegenis, kaip koks nuolatos mirksintis telefonas, gendantis automobilis ar vis iš mados besitaikanti pasprukti suknelė.

„Akropolis yra vartotojiškumo sostinė – aš niekada neinu pirkti į Akropolį“ – pasakė daiktų vergas.

„Tai kad Akropoly patógu, viskas vienoj vietoj!“ – pasakė kas nors kitas. Vartotojiškumas yra ne Akropolyje, jis yra mintyse.

Ir tos mintys ne tik apie daiktus. Visos mintys, kurios tik nereikalingos gali būti išmestos.

Kam reikia galvoti negatyvius dalykus? Tik jei jie padeda apsisaugoti, pasiruošti, įsijausti – priešingu atveju pagauk tokią mintį ir mesk lauk.

Kam reikia kartoti tas pačias, jokios naudos nenešančias mintis? Pagauk už pakarpos ir mesk lauk.

Kam jaudintis dėl dalykų, kurių negali pakeisti? Griebk už ausų ir tempk tokias mintis lauk.

Kaip, kaip tai padaryti? Ramiai – pabaikim šitą straipsnį, aš duosiu nuorodų.

Ir susitvarkyti reikia ne tik galvoje, bet ir širdyje. Jokių bereikalingų emocijų. Ramybė. Argi tai negalėtų būti mūsų siekiamybė? Sakysi, toks gyvenimas būtų nuobodus? Argi aš sakiau jokių emocijų? Sakiau jokių bereikalingų. Pyktis, pavydas retai kada padeda – jų galima atsikratyti. O meilė – tikrai labai nenuobodi emocija.

Dažnai griebiamės motyvuoti save visokiais daiktiškais išorinio pasaulio dalykais. Va, būsim minimalistai, sutaupysim PINIGŲ. Vadinasi apsimoka. Kol daiktai motyvuoja, kol varvini seilę prie nuotraukyčių su gražiomis mašinomis, dideliais namais ar egzotiškomis kelionėmis, tol daiktai yra širdyje.

Aš nesakau, kad tai blogai, nors ir nėra gerai. Apsivalyti širdyje yra mūsų siekiamybė, bet labai tolima. Neverta smerkti žmogaus kuris dar tik žengia pirmuosius žingsnius link to tolimojo tikslo. Reikia pasidžiaugti, kad jis pagaliau pajudėjo.

Tobulasis minimalizmas, pats gryniausias paprastumas būna tada, kai galime plaukti daiktų jūroje, tačiau jie neprasibrauna nei į mūsų protus, nei širdis.

Bet pradėti nuo daiktų visgi yra puiki mintis.

Du keliai paprastumo link

Pirmasis – padaryk savo gyvenimą sudėtingą

Skamba labai keistai, ar ne? Jei skaitei straipsnį apie Kinijos imperatoriaus pamokymus, tai žinai, kad kartais reikia daryti priešingai nei atrodo. Taip yra ir su paprastumu.

Aš šį metodą pavadinčiau perkrova. Jis geras tuo, kad iš esmės pakeičia mąstymą ir pakeičia ilgam.

Tarkime, jeigu turėsi labai daug darbų ir įsipareigojimų, tiek daug, kad bus nebeįmamona visko padaryti – pagaliau išmoksi susidėlioti prioritetus ir atsirinkti tai, kas svarbiausia. Tai įvyks natūraliai, nes tiesiog nebus kito kelio. Svarbiausia priplanuoti tiek, kad būtų tikrai per daug.

Tas pats su daiktais, jei jų per daug – sukrauk visus matomoje vietoje. Ne, neslėpk už uždarų durų, tegu jie būna kasdienėje aplinkoje. Ir neleisk jų kur nukišti ar paslėpti. Arba keliauja į šiukšlių maišą, arba tegu būna ant akių. Pamatysi, kaip nejučia daiktų ims mažėti.

Kai paimi viską ką turi ir po truputėlį mažini tol, kol lieka tik tai kas svarbiausia, prieini iki paprastumo.

Aš taip padariau su įsipareigojimais darbe. Ėmiausi daryti viską ką man liepia ir dar plius tai ką pats sugalvojau. Galų gale likau tik su tais darbais kurie buvo patys svarbiausi ir įmonei reikalingiausi, nes kitiems tiesiog nebuvo laiko. Visi kiti darbai arba paaiškėjo esantys ne tokie ir reikalingi arba buvo perduoti kam nors kitam, kas nedirba ties pačiais svarbiausiais darbais.

Lygiai taip pat pasielgiau su savo laisvalaikiu. Man vis buvo neaišku, tai ko aš noriu? Ar žygiuose dalyvauti, ar knygas skaityti, ar mokytis užsienio kalbų, ar protmūšiuose dalyvauti, ar straipsnius rašyti? Ir ėmiausi daryti viską iš karto. Laikui bėgant dauguma veiklų atkrito, nes tiesiog nėra tiek laiko.

Ar tai nesukelia streso? Aišku sukelia, bet savęs ribojimas sukelia ne tik stresą, bet dar ir kaltės jausmą, kad va, prisižadėjau šito atsisakyti, bet neatsisakau. O čia tiesiog neturi kito kelio – meti viską lauk ir nereikia jokių pasiteisinimų nei sau, nei kitiems.

Kadaise taip susitvarkiau kambarį – sumečiau visus daiktus vidury kambario ir gal savaitę vis išmetinėjau ko nereikia, kol liko tik tai ko išmesti neįmanoma. Vidury kambario buvo krūva daiktų, reikėdavo apeiti, bet vardan lengvumo ir paprastumo vertėjo pasistengti.

Šituo būdu kraunuosi daiktus kelionėms. Viską metu į tokią netvarkingą krūvą, pradedu mesti jau likus kokiai savaitei. Paskui, kai jau reikia galutinai krautis, iš tos krūvos metu daiktus lauk tol, kol visa kas liko telpa į kuprinę.

Dažnai tenka girdėti, kad kraustydamiesi į naują vietą žmonės išmeta krūvą seno šlamšto, kurio nebėra prasmės kraustyti. Tai čia šitas metodas natūraliai suveikia.

Tai geras metodas, nes atsiranda mąstymo įgūdis atpažinti tai, ko nereikia. Porą kartų jį pritaikius daiktai nebesikaupia taip greitai.

Antras metodas – atsisakyk visko

Gali skambėti ekstremaliai, bet taip ir yra. Reikia atsisakyti absoliučiai visko. Ir tada daiktus po truputį pridėti po vieną, tik tuos, kurių labiausiai reikia.

Metodo esmė ta, kad jei pridėsi tik tuos daiktus kurių iš tiesų labai reikia, turėsi tik tai ko reikia ir ne daugiau.

Pavyzdžiui, turi labai daug idėjų ką veikti ir kuo užsiimti. Ogi paimk ir nedaryk nieko. Galbūt pamatysi, kad tik viena konkreti veikla neduoda ramybės. Vadinasi aišku, kuri yra svarbiausia, kitas galima pamiršti.

Neretas patarimas moksleiviams nežinantiems ką studijuoti yra nepulti iš karto studijuoti, o padaryti metų pertrauką. Padirbti paprastus darbus, jei leidžia galimybės – pakeliauti. Tas pats norintiems pakeisti darbą. Jei nežinai kuo nori užsiimti, jei tik galimybės leidžia galima pusmetį iš vis niekuo neužsiimti. Po šitiek laiko tikrai bus aiškiau.

Tinka metodas ir buitiškesniems klausimams spręsti. Kai kompiuteris ima laginti ir veikti lėtai – dažnas patarimas yra perinstaliuoti Windowsus. Aš kartais ne tik kad Windowsus perinstaliuoju, bet iš vis ištrinu visą informaciją ir įrašau iš naujo. Kompiuteris ima veikti greičiau.

Šis metodas puikiai veikia, kai pradedi užsiimti nauja veikla. Tada neturi visiškai jokių daiktų tai veiklai ir tai yra puikus šansas pradėti viską gražiai ir tvarkingai. Tarkime, nusprendi užsiimti dekupažu. Vietoj to, kad pirkti patį brangiausią dekupažo komplektą, kuriame „viskas yra“, geriau pirkti tik svarbiausius daiktus – klijų ir spalvotų nosinaičių. Mano senelė iš šitų dviejų daiktų toookius dekupažus daro!

Lygiai taip pat aš darau su tinklaraščiu – neperku jokių dalykų, kurių jam nereikia, nors jau seniai buvo galima nusipirkti gražesnį dizainą, geresnę laiškų siuntimo programą ar maloniai iššokančių pop-up langų programėlę.

Neigiamas pavyzdys – mano draugas nusipirko dviratį ir nuvažiavęs į dviračių aksesuarų parduotuvę tiek visokio šlamšto nusipirko tam dviračiui ir taip jį visą aplipdė! Nusipirko kompiuteriuką greičiui matuoti, bet nenusipirko rankinės pompos, taigi nuleidus padangą negalėjo jos prisipūsti. Aš paskolinau savo.

Kartais su šituo metodu galima ir pagudrauti. Tarkime, turi labai daug rūbų, norėtum turėti mažiau, bet nežinai kuriuos išmesti. Ogi paslėpk visus ir išsitrauk tik tą vieną konkretų, kurio labiausiai tuo metu reikia. Apribok savo garderobą iki, sakykim, 33 vienetų ir kai jau turėsi 33 ištrauktus, tai jau viskas – likusius gali išmesti (arba atiduoti).

Tai yra geras metodas, nes iš tiesų lieki tik su tais dalykais, kurių tikrai tikrai reikia.

Paprastumo nauda

Kad ir kurį iš šių dviejų metodų taikysi, reikės šiek tiek kūrybiškumo. Kaip dabar tuos visus daiktus į vieną krūvą sukrauti? Arba kaip tų visų daiktų atsisakyti iš karto?

Jeigu gyventi paprastai būtų paprasta, nereikėtų čia nė jokių straipsnių rašinėti. Abiems metodams reikės šiek tiek pasiryžimo. Abu metodai gyvenimą laikinai padarys sudėtingesniu.

Bet bandyti verta, tikrai verta. Žiūrėk:

Kai gyvenu paprastai ir neperku daiktų kurių man nereikia, aš mažiau išleidžiu. Taigi, turiu daugiau pinigų.

Kai gyvenu paprastai ir neužsiimu tuo, kas man nėra svarbu, turiu daugiau laiko.

Man lengviau priimti sprendimus, nes turiu mažiau pasirinkimų.

Kai turiu mažiau blaškančių daiktų ir veiklų, man lengviau susikoncentruoti. Taigi, esu produktyvesnis ir daugiau nuveikiu.

Kai gyvenu paprastai, aš galiu daryti sudėtingesnius dalykus. Nes mano protas neapkrautas, turi daug laisvų resursų.

„Mažiau reiškia daugiau“ – tai ne šiaip gražus žodžių žaismas. Mažiau šlamšto reiškia daugiau vertės. Mažiau apkrovų reiškia daugiau laisvės.

Kur tą paprastumą dėti?

Ar jau įtikinau, kad paprastumas gerai? Bet va, norisi pabandyti, o neaišku nuo ko pradėti. Tai reikia išmetinėti rūbus, ar kaip? Nuo lentynų viską rinkti ir kišti į maišą?

Rūbai. Tai pirmas dalykas kuris dažnam vyrui šauna į galvą pagalvojus apie paprastumą, o galbūt šauna ir moterims, bet joms baisu. Iš tiesų galima sumažinti rūbų kiekį ir vis dar įvairiai rengtis. Jiems reikės mažiau priežiūros, vietos, o ir išsirinkti ką šiandien rengtis bus lengviau.

Daiktai namuose. Pripažinkim – jei gyveni nuosavam name ar bute, jų tikrai prisikaupia daug. Ir tai yra patys įvairiausi daiktai – nuo mielų atminimo niekučių, perskaitytų knygų, iki neveikiančios technikos ir nenaudojamų baldų. Daug ką galima parduoti, paaukoti, atiduoti, ar tiesiog išmesti. Ir mėgautis tvarka, erdve ir lengvumu.

Kompiuteris. Oho kiek turi nenaudojamų, senų, neaktualių failų! Žinau, kad turi. Kam gali rūpėti tvarka kompiuteryje, kai erdvės juose dabar beveik begalinės? Kai vieną dieną sudegs motininė plokštė (kaip man buvo) tikrai susirūpinsi ar svarbiausi failai saugūs. Ištrink nereikalingus failus, o pačius svarbiausius laikyk tvarkinguose aplankuose su prasmingais pavadinimais.  Mėgaukis lengvesniu ir spartesniu darbu.

Darbų sąrašas. Ar Tavo darbų sąraše nėra krūvos įrašų, kuriuos reiktų padaryti, bet žinai, kad nedarysi? Arba sukurk naują „kada nors“ sąrašą, perkelk į jį visą tą šlamštą ir padėk kur nors giliai stalčiuje, arba ištrink tuos darbus iš viso („Upės filosofija“ vadinasi šis veiksmas). Mėgaukis sutrumpėjusiu sąrašu ir spartesne darbų eiga.

Pinigai. Jau apie tai rašiau – nepirk ko nereikia, sužiūrėk kam išleidi pinigus, ar tikrai nesinori kurių nors išlaidų atsisakyti?

Mintys. Kam jaudintis dėl tų dalykų kurių negali pakeisti? Kam jaudintis dėl dalykų kurių nesiruoši pakeisti? Ir, galų gale, kam jaudintis dėl dalykų, kuriuos gali pakeisti ir jau keiti?

Protas ir širdis. Na, pripažinkim, kad išvalyti norą apsikrauti daiktais iš širdies gelmių, reikia nueiti ilgą kelią. Esam šiauriečiai, pripratę kaupti žiemai. Mano rūsyje krūva stiklainių su raugintais agurkais. Bet proto šiukšles paleisti galim.

Ir štai žadėtos nuorodos (jei dar neskaitei):

• Kaip susidoroti su minčių pertekliumi
• Kaip susidoroti su informacijos pertekliumi
• Straipsnis apie paprastumą su daug konkrečių idėjų, kaip supaprastinti gyvenimą

 

Jei Paprastumo filosofija Tau įdomi – vadinasi mums pakeliui. Sėkmės!