Mane dažnai pasiekia įvairios motyvuojančios žinutės aukštinančios atkaklumą. Ar teko tokių girdėti ar matyti? Ar motyvuoja jos siekti savo tikslų? Motyvuoja?

Na gerai, valtininkas nebūtų valtininkas, jei neįneštų šiek tiek sumaišties ir nepamėgintų parodyti kas gi slypi aname krante, kitapus atkaklumo upės.

Išgyvenimo paklaida (survival bias)

Ekonomikos moksle yra tokia sąvoka „survival bias“ arba išgyvenimo paklaida. Ji reiškia, kad jei tirsi, kaip kokie nors dabar egzistuojantys ūkio vienetai išgyveno kokią nors praeityje buvusią krizę, Tavo rezultatai bus niekam tikę. Kodėl?

Todėl, kad dalis subjektų bankrutavo ir krizės neišgyveno apskritai.

Tarkim, tiri 5 dabar egzistuojančias įmones ir konstatuoji, kad 100% įmonių krizę išgyveno. Juk nesąmonė ar ne?

Jeigu tirtum 10 iki krizės egzistavusių įmonių, galbūt pamatytum, kad 50% jų bankrutavo.

Tai prie ko čia atkaklumas?

Įsivaizduok, kad į NBA patekęs krepšininkas giriasi, kaip atkakliai jis siekė tikslo, kaip dirbo, kol galų gale pateko į NBA. O kaip tie kurie nepateko? Sėkmės mokytojai netruks išvardyti 5 ar 10 savybių, kurių Tau pritrūko, kad nepatekai į NBA.

Čia viskas atrodo logiška, ar ne?

Dabar įsivaizduok, kad Petras iš Jūžintų, laimėjęs Teleloto mulijoną giriasi, kaip atkakliai jis siekė tikslo, kiek bilietų pirko, kol galų gale tą mulijoną laimėjo. Ką pasakytum tiems kas nelaimėjo? Per mažai bilietų perka?

Mulijonas tai tik vienas, o norinčių daug. Ekonomikoje yra toks dėsnis, skelbiantis, kad ištekliai yra riboti, o norai begaliniai. Išteklių ir norų suderinimas yra pagrindinis ekonomikos uždavinys.

Kad ir kaip visi norėtų turėti po mulijoną, tačiau mulijonų nuo to nepadaugės. O jei ir padaugėtų, būtų kaip Baltarusijoj – ten visi turi po mulijoną, tik už jį nieko nenusipirksi.

Įsivaizduok du kandidatus į prezidentus be proto atkakliai siekiančius tikslo. Juk laimės tik vienas, ar ne?

Kartais ištekliai yra riboti ir vien atkaklumas nepadės. O tie, kurie svaičioja apie atkaklumą, galbūt tiesiog laimėjo loterijoje.

O prie ko čia konkistadoras Agirė?

Man patinka filmai, jau galėjai tuo įsitikinti.
Papasakosiu ką pamačiau vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo 1972 m. filme apie įspanų konkistadorus užkariaujančius Pietų Ameriką, pavadintame „Agirė – Dievo rūstybė“ (Aguirre, der Zorn Gottes). (Kaip juokinga, kai ispanų konkistadorai šneka vokiškai: „unser kaiser“ kreipiasi jie į naujajį Pietų Amerikos karalių Chuaną Ferdinandą.)

Istorija prasideda, kai Ispanai atekliauja į Pietų Ameriką ieškoti aukso miesto Eldorado. Labai greitai dėl labai sunkių žygio sąlygų žygio vadas Picaro nusprendžia žygį nutraukti ir grįžti.  Bet Agirė atkaklus, jis nepasiduoda, surenka grupę ir keliauja toliau.

Pusė grupės narių pakeliui žūva, bet Agirė atkaklus,  nepasiduoda ir keliauja toliau.

Baigiasi maistas, bet Agirė atkaklus ir keliauja toliau.

Grupelė riterių dreifuojanti plaustu Amazonės upe svaigsta nuo pasisekimo – „mūsų užvaldyta teritorija jau didesnė už Ispaniją!“ Jie keliauja toliau.

„Aš esu Agirė – Dievo rūstybė“ šaukia išprotėjęs riteris apsuptas beždžionių – beprotiško atkaklumo simbolis.

Bet galėjo gi, jam ir pasisekti, ar ne?

Mane žavi šis magiškas filmas ir jo gili mintis.

Tai ar atkaklumas blogis?

Viskas susiveda į išteklių kurio sieki. Jis gali būti ribotas, tam, kad jį gauti, reikia atimti iš kitų (kaip prezidento postas). Ar noriu tiek aukoti dėl šio ištekliaus kiek aukoja kiti? Aš turėsiu aukoti daugiau!

Jis gali būti neaiškus ir neapibrėžtas (kaip Eldoradas). Iki kiek aš galiu aukotis? Kada sustoti? Ar gyvybė verta šio ištekliaus?

Jis gali būti vidinis (kaip maratono bėgimas, kaip užsienio kalbos mokymasis). Čia reikalingas tas tikrasis atkaklumas, kada gali nesustoti ir nepasiduoti, nes nieko iš nieko neatimi. Nes žinai ko sieki ir žinai, kad jei ne anksčiau, tai bent vėliau tai pasieksi.

Mano palinkėjimas toks: Būkite atkaklūs, bet nepraraskite proto!