Ką tinklaraštininkai slepia nuo savo skaitytojų? Truputėlį išsiduosiu.
Ar Tave taip pat atakuoja gyvenimo išmintį pažinę feisbuko draugai besidalinantys Budos, Einšteino ar Gandžio citatomis? Ir kurgi trykšta toks išminties šaltinis, kad staiga visi patapo nušvitusiomis ir prabudusiomis asmenybėmis? O gal tiesiog paspausti mygtuką „šhare“ pasidarė per daug paprasta, kad mes susimąstome prieš nepaspausdami, o ne atvirkščiai? Citatos kaip citatos, bet va tinklaraštininkai tai patys rašo ištisus straipsnius! Ar jie tikrai tokie protingi?
Tinklaraštininkai nėra protingesni už paprastą žmogų. Jie tokie tik atrodo ir tuoj pasidalinsiu savo įžvalgomis kodėl.
Tinklaraštininkai daugiau išminties semiasi iš knygų ir iš mokymų, nei iš kitų tinklaraštininkų
Taip, tiesa, jie taip pat mėgsta šharinti citatas ar paveiksliukus su įkvepiančiais teiginiais. Neretai rasi citatų straipsnio pradžioje ar pabaigoje, pastiprinančių vieną ar kitą mintį. (Matai, Einšteinas irgi taip sako!)
Jie taip pat mėgsta dalintis vienas kito straipsniais, vienas kitą pagirti, apsikeisti linkais. Ir neretai jie yra draugai. Kaip draugai yra Linas Matulis iš supergenties ir Martynas Jocius iš virsmų. Kaip draugai yra Leo Babauta iš Zen Habits ir Skotas Dinsmoras iš Live Your Legend. Kaip ir šių eilučių autorius bei Debesyla. Tai nenuostabu, kad jie vienas kitą palaiko, vienas kitam padeda ir vienas kitam spaudžia „like“.
Citata yra viso labo menka kruopelytė iš, dažniausiai, didesnio kūrinio. Būtų tai straipsnis, knyga ar net žmogaus gyvenimo istorija. Jei žmogus perskaitė visą knygą, jam gali labai norėtis pasidalinti visa ta išmintimi, kuri buvo sukaupta knygoje, taigi jis viską sutraukia į vieną „esminę“ citatą ir ją sakydamas tarsi perteikia visą knygos išminti. Tačiau paimta ir ištraukta iš konteksto ji praranda visą savo galią. Viena citata gali tik apibendrinti, ji negali perteikti pilnos minties su visais niuansais. „Tarpininkas tarp proto ir rankų turi būti širdis“ sako pagrindinis veikėjas Frico Lango filme „Metropolis“. Gražiai skamba, bet ką tai reiškia? Ką reiškia pati sau viena – neaišku, tačiau ji labai gražiai apibendrina šį gražų futuristinį filmą.
Straipsnis atrodo jau rimčiau. Bet aš pats rašau straipsnius ir galiu tvirtai pasakyti, kad aš nesugebu viename straipsniūkštyje sutalpinti visko, ką žinau apie konkrečią temą. Todėl straipsnis apie energiją netgi turėjo tęsinį, todėl straipsnyje apie miegą prisipažinau, kad toliau neberašysiu nes ir taip visko per daug. Straipsnis viso labo tik citatų rinkinys, minčių nuotrupos.
Knyga yra kas kita. Knyga gali būti ir ilga ir trumpa. Visada tokia kokia reikia. Knygoje visada bus pateiktas pilnas, išbaigtas pasaulio vaizdas. Į knygą galima įsijausti ir būti joje ilgai, nes vienu ypu juk neperskaitysi. Straipsnis ar citata tai tik ištrauka, tarsi viena nuotrauka iš Afrikos. O knyga – tai kelionė į Afriką. Knyga yra geriau, nes skaitydamas straipsnį nežinai iš kur jo autorius atėjo ir kur eina toliau. Skaitydamas knygą kurį laiką keliauji kartu su autoriumi. Knygoje bus paaiškintos visos sąvokos, išgrynintos visos mintys, išvystytos visos idėjos.
Dar yra seminarai, mokymai ir kitokie užsiėmimai gyvai, su žmonėmis. Taip, jie neretai būna trumpi, vienos ar dviejų dienų. Bet yra didžiulis skirtumas perskaityti straipsnį ir sužinoti, ką jo autorius galvoja, palyginus su galimybe žmogų pamatyti gyvai, jo mintis išgirsti iš jo paties lūpų su visomis gestikuliacijomis, įsiklausyti balso tembrą, pamatyti, kaip jis šneka, leistis jo vedamam ir įtakojamam. Seminare, skirtingai nuo knygų skaitymo, galima sutikti daug žmonių besinešiojančių savyje panašius klausimus, panašius jausmus. Susitikimai su žmonėmis veikia stipriau, nes jie veikia visus mūsų pojūčius, ne tik gainioja mintis smegeninėje. Mes matome vaizdus ir spalvas, ne tik žodžius, tie vaizdai erdviniai, kintantys. Mes girdime garsus, žmonių balsus, galime į juos reaguoti ar patys sukelti kokią reakciją (pavyzdžiui juoką). Mes judame, o nesėdime prie kompiuterio. Judesys pats savaime išjudina organizmą, intensyviną kraujotaką, padeda geriau atsiminti tai ką sužinome.
Taigi, negalvok, kad tie, kurie dalinasi citatomis ar straipsniais yra protingesni už Tave. Na o tie, kurie skaito knygas arba dalyvauja mokymuose – galbūt :)
Teisybės dėlei turiu pridurti – Buda ne visai su manimi sutiktų. Jis sako, kad jeigu Tu išgirsti nors vieną sakinį iš šventųjų raštų, tai jau yra pakankama priežastis pasiekti nušvitimą. Tegul citatos nuveda Tave prie straipsnių, o straipsniai prie knygų arba prie žmonių. O knygos ir žmonės prie nušvitimo :)
Tinklaraštininkai yra išimtys iš taisyklės
Internete galima rasti daug tinklaraščių apie tai, kaip sėkmingai reikia daryti vieną ar kitą dalyką. Ir neretai siūlomas būdas yra koks nors kitoks, netradicinis. Kaip pavyzdys yra štai šis tinklaraštis, pasakojantis kaip užsitikrinti pasyvias pajamas ir beveik nedirbti.
Bet pagalvok, kiek daug žmonių bandė padaryti tą patį ir tik vienam pavyko! Dabar tas vienas rašo sau ir visiems aiškina, kad žino „garantuotą“ būdą kaip tai padaryti. O būdas „garantuotas“ nes jis bandė ir jam pavyko! Jeigu autorius pasistengs, jis dar įdės ir krūvą sėkmės istorijų kaip žmonės klausė jo patarimų ir kaip jiems taip pat pasisekė. Teisybė yra ta, kad ne kiekvienam pasiseks atliekant tą patį veiksmą, nes žmonės skirtingi ir tuos pačius veiksmus atlieka skirtingai. Taigi, nors pats tinklaraščio autorius ir dar 20 jo pasekėjų gavo norimą rezultatą, reikia nepamiršti, kad dar kokie 2000 galbūt darė tą patį, bet rezultato negavo.
Pavyzdžiui, kiek žinai kelionių tinklaraščių? Kiek žinai tinklaraščių mokinančių rašyti tinklaraščius? Kiek yra tinklaraščių apie programavimą? Jų tiesiog yra per daug, žmonės negali gi to paties dalyko perskaityti penkis kartus skirtinguose puslapiuose. Kažkurie tinklaraščiai sugeba išsiskirti ir netgi generuoti pajamas. Tačiau internete vis tiek sklando toks idealus gyvenimo modelis – reik rašyti tinklaraštį ir iš jo užsidirbti. Ir aišku, mes galime rasti gausybę taip darančių žmonių pavyzdžių!
Pasakysiu kai ką, kas suteiks Tau nušvitimo ir gebėjimo matyti daiktus kiaurai. Tai vadinasi survival bias (nežinau kaip padoriai išversti į gimtąją kalbą). Šis dalykas veikia tokiu būdu – jeigu mes paimtume 5 įmones ir pažiūrėtume kaip joms sekėsi išgyventi ekonominę krizę 2008 metais, pamatytume, kad visai neblogai. Jos visos išgyveno! Tai gal krizės nė nebuvo? Tačiau jei paimtume 5 įmones iš 2007 metų įmonių sąrašo ir pažiūrėtume, kaip joms sekėsi išgyventi krizę, pamatytume kad 3 iš jų bankrutavo. Kadangi bankrutavo, tai jų dabar nebėra ir mes jų nebematome.
Kareiviai iš karo grįžta didvyriais, nors tų kurie žuvo mes nebematome.
Kelionių blogus rašantys tinklaraštininkai iš savo pomėgio užsidirba pinigų, nors apie tuos, kurie tai meta ir grįžta prie įprastų veiklų mes negirdime.
Tai yra survival bias. Kiek kareivis su medaliais slepia už savęs lavonų?
Tinklaraštininkai daro tai, kas jiems geriausiai sekasi
Yra žmogus, kuriam sekasi mokytis kalbų – jis rašo apie tai tinklaraštį. Yra žmogus, kuriam sekasi tvarkytis su finansais – jis rašo apie tai tinklaraštį. Jie rašo todėl, kad jiems labai gerai sekasi jų sritis, taigi, tiems, kas skaitys jų straipsnius nebūtinai seksis taip pat gerai. Juk žmogus turėjo natūralų pomėgį, ilgai sprendė šią problemą, tapo jos žinovu ir tada pradėjo rašyti.
O dabar įsivaizduok, kad tinklaraštininkas rašantis apie kalbas ima skaityti tinklaraštį apie finansus. Visai tikėtina, kad jis iš interneto išminties galiūno virs paprastu žmogumi nesusigaudančiu savo piniginėje. Man kartais keistokai atrodo, kai žmogus visą gyvenimą ar bent jau labai ilgai galvojantis tik apie vieną dalyką (pvz. kalbas, psichologiją ar verslą) siūlo „stebuklingą“ receptą, kaip staiga su nuliu patirties labai greitai išmokti daug kalbų, staiga įgyti pasitikėjimo savimi ar uždirbti milijoną.
Kad ir mano straipsnis apie miegą – aš labai ilgai užsiėmiau miego eksperimentais, kol radau sau optimalų sprendimą. Dabar savo įžvalgomis dalinuosi su visais ir tvirtinu, kad čia viskas veikia ir yra nerealiai gerai. Ko nedarau, tai bent jau nesakau, kad tai suveiks per vieną savaitę ar jau rytoj.
Kartais, geriausias dalykas, kuris sekasi tinklaraštininkui yra … rašyti tinklaraštį. Galima rasti netgi tokių veikėjų, kurie iš tinklaraščių, kuriuose patariama kaip rašyti tinklaraščius susikrovė nemažai pinigų.
Tinklaraštininkai nori Tavo dėmesio
Kaip Rabindranatas Tagorė rašė savo knygoje (linko į knygą nebus): „Sektos lyderis labiau džiaugiasi naujais sektos nariais, nei atrastomis gyvenimo tiesomis“.
Taip ir jie, rašytojai, išnaudoja visus žinomus ir nežinomus būdus kaip pritraukti skaitytoją. Jie siekia rašyti tai kas aktualu, kas žmonėms įdomu, rašyti taip, kad žmonės linksėtų galvą ir sakytų „taip taip“.
Kartais jie naudoja tokius triukus, kad sužadina žmonėms vaizduotę, sukelia abejones arba net nepilnavertiškumo kompleksą. (Nepamenu kur, bet mačiau tokį šūkį „What amazing have you done in your life?“. Matyt tyčia ištryniau šios svetainės linką iš savo atminties.) Ir, kol žmogus svajoja apie nebūtus arba nebūtinus dalykus, tinklaraštininkas kaip čia buvęs, pasiūlo savo straipsnius ar net paslaugas.
Aš taip pat visą tai rašau su mintimi, kad galbūt Tau patiks ir Tu straipsnio pabaigoje paspausi „like“. Arba parašysi komentarą. Tada kitos dienos pabaigoje aš atsidarysiu šį straipsnį ir pažiūrėsiu kiek „like“ jis gavo. O jeigu dar užsiprenumeruosi mano tinklaraštį, tai bus iš viso fantastika.
Mokykis iš knygų ir iš žmonių
Toks yra mano pasiūlymas.
Jeigu mėgsti skaityti – geriau skaityk knygas nei straipsnius, jose viskas pateikta pilnai ir išbaigtai. Jei jau skaitai tinklaraštį, geriau prenumeruok ir skaityk viską nuosekliai, o ne atsitiktinius straipsnius. Pavienių citatų siūlau iš vis vengti. Jos turi apibendrinti tekstą, o ne perteikti kokią nors mintį. Galiu parekomenduoti Hermano Hesse „Sidharta“. Be šios knygos mano gyvenimas būtų kitoks. Arba Jack Welsh „Winning“. Be šios irgi.
Jei nori gyvos energijos – ką gi daugiau gali daryti, jei ne mokytis iš žmonių ar kartu su žmonėmis. Gausi daug žinių ir energijos, susitiksi su daug žmonių kurie įkvėps Tave ir kuriuos įkvėpsi Tu. Be kai kurių kursų ir seminarų mano gyvenimas irgi būtų kitoks.
Sėkmės!
P.S. Taip, aš tikrai noriu, kad prenumeruotum mano tinklaraštį. Pasižadu rašyti tik įdomius straipsnius! (Prenumeratos formą rasi žemiau↓)
Arba nors paspauski „like“. Ačiū!